„Šioje knygoje pateikiamos Švedijoje ir užsienyje dažniausiai statomos trumposios („kamerinės“) Augusto Strindbergo (1849–1912) pjesės, taip pat paskutinė jo drama „Didysis kelias“.
„Žaidimas su ugnim“ – dažnai statoma A. Strindbergo komedija. Ingmaras Bergmanas ją režisavo net du kartus. Švedų kritikai „Žaidimą su ugnim“ vadina „vedybine komedija“. Jauną porą slegia įgrisusi santuoka. Paviešėti atvykęs draugas, beje, išsiskyręs, atkuria priblėsusią jų santuokos ugnį, prisipažįsta įsimylėjęs bičiulio žmoną, tačiau bijo dar kartą išgyventi santuokinius sunkumus.

Pjesėje „Sujungti“ nagrinėjama skyrybų byla vaizduoja dramatišką vedybinių santykių baigtį. Trumpoje pjesėje „Stipresnė“ kavinėj susitinka dvi aktorės. Ponia X., paviliojusi savo draugės, panelės Y., meilužį ir sėkmingai už jo ištekėjusi. Tačiau pavydo apimta Ponia X. nesustodama varo savo monologą, niekinantį buvusią varžovę, net neleidžia jai į visa tai sureaguoti. Katra iš jų stipresnė?
Pjesėje „Parijai“ abu veikėjus slegia tamsi praeitis. Vienas jaunystėj nelaimingo atsitikimo metu nužudė žmogų, bet liko nesusektas, kitas – suklastojęs vekselį, bet savo šalyje nenubaustas. Ramiai prasidėjęs jų dialogas virsta rafinuota moraline kova. Kuris iš jų kaltesnis?
„Gaisravietės“ veiksmas vyksta prie sudegusio namo. Po daugelio metų iš Amerikos į gimtinę grįžęs Svetimas randa tik griuvėsius. Jis prisimena vaikystės nuoskaudas, savo kaltes, žmones, kurie kadaise jam buvo artimi, melu susaistytą savąją giminę. Gyvenimas jam kaip audinys, kurio raštai išryškėja senatvėj. Pamažu, tarsi kokiam detektyve, atsiskleidžia padegėjas...
„Didysis kelias“ (1909) – paskutinė A. Strindbergo „kelionių drama“. Rašytojas tarsi apžvelgia savo nueitą kelią ir atsisveikina. Kelionę Jėgeris, pagrindinis veikėjas, pradeda Alpių kalnuose ieškodamas savo sielos, kurią prarado gyvendamas tarp žmonių. Vis dėlto jis grįžta į slėnį, pas žmones, kur įsipainioja į sudėtingas situacijas. Dramoje daug poetinių, lyriškų pamąstymų.
A. Strindbergo dramose visi veikėjai tarytum žaidžia su ugnim.“ – Zita Mažeikaitė.

„Geresnė būsena, nes skaičiau Strindbergą (...). Aš jį skaitau ne tam, kad skaityčiau, o kad pabūčiau prie jo krūtinės. Jis laiko mane kaip vaiką ant kairės rankos. Aš sėdžiu tenai kaip žmogus ant statulos. Man dešimt kartų gresia pavojus nuslysti, tačiau vienuoliktą įsitaisau tvirtai, jaučiuosi saugus ir matau toli aplink.“ – Franz Kafka. Dienoraščiai, 1915 m. gegužės 4 d. (vertė Teodoras Četrauskas).

„Pažintis su itin provokuojančia Augusto Strindbergo kūryba, savo apimtimi kone antžmogiško masto, ir jo žmogiškumu – kartais groteskišku ir atstumiančiu, o kartais paženklintu kilnaus ir jaudinančio grožio – mano jaunystės metais buvo neatsiejama išsilavinimo dalis ir, žinoma, tai nepasikeitė praėjus trisdešimt šešeriems metams po jo mirties. Kaip poetas, mąstytojas, mistikas ir naujos pasaulėžiūros skleidėjas jis buvo pernelyg pažangus, kad jo kūriniai šiandien būtų laikomi seniena. Dar iki visų nūdienos mokyklų ir srovių jis savo kūryboje sujungė visa tai, kas esmingiausia. Būdamas tiek natūralistas, tiek neoromantikas, jis nutiesė kelią ekspresionizmui; visa karta, priklausanti šiam judėjimui, yra jam skolinga. Sykiu jis – pirmasis siurrealistas, visomis šio žodžio prasmėmis. Vis dėlto jo prigimtiniame avangardizme slypi tvirta tradicija. (...) Įspūdingoje savo kūrybos dalyje – apsakymų rinkinyje „Švedų likimai ir nuotykiai“ (Svenska öden och äventyr), „Istorinės miniatiūros“ (Historiska miniatyrer) bei dešimtyje dramų apie Švedijos karalius – jis atsiskleidžia kaip giliai į praeitį pasinėręs savo šalies istorijos aiškintojas ir jos meninis vaizduotojas.“ Thomas Mann, Augustas Strindbergas, 1948 m. (vertė Elena Dautartaitė)

„Viename laiške Augustas Strindbergas rašė: „Autorius yra tik komentaras to, ką jis išgyveno.“ Žinoma, rašytojai visada remiasi asmenine patirtimi ir išgyvenimais, bet Strindbergas, kaip patyręs dramaturgas ir režisierius, visą gyvenimą išmoningai kūrė tokias dramines, ribines situacijas, kuriose atliko ir pagrindinio protagonisto vaidmenį, taip kaupdamas ir papildydamas neišsenkamą kūrybinės raiškos šaltinį. „Jaučiuosi taip, lyg vaikščiočiau per miegus, tarsi fikcija ir tikrovė būtų susiliejusios į viena. <...> Jaučiu, kad jau ne vaikštau žeme, o kybau atmosferoje, sudarytoje ne iš oro – iš tamsos. Kai tamsuma persmelks šią tamsą, krisiu ir sudušiu į šipulius!“ Ir nors ši autoriaus savianalizės išvada, kaip ir visa jo kūryba, negailestinga, ji persmelkta aiškiai girdimo sužeistos sielos šauksmo būti išganytai.“ – Gytis Padegimas, teatro režisierius