Gimiau Vilniuje, Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigiau istorijos bakalauro ir paveldosaugos magistrantūros studijas. 2025 m. pradėjau doktorantūros studijas Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje.

Kažkada vaikystėje turėjau seną Anderseno pasakų knygą su ant viršelio pavaizduota balkšva undine, sėdinčia ant akmens, oranžiniame fone. Knygą pamečiau, bet vaizdinys įsiminė. Iš dalies jis tapo vizualine inspiracija daliai parašytų tekstų ir šios knygos kūnui. Į ją sudėti tekstai, parašyti 2019–2025 m.

„Alinos Borzenkaitės poezijos publikacijos buvo gaivus oro gūsis po išpažintinės poezijos cunamio: ženklino jauną mąstymą, moralinių vertinimų atsisakymą. Ypač žavėjo „naujas senas“ rimavimas. Knygoje metaforų konstrukcijos liudija sudėtingą vaizduotę, bandymą nusikelti laiku į praeitį. Naratyvumas šliejamas su absurdo estetika.“ –Giedrė Kazlauskaitė

„Alinos poezijoje niekas nevyksta be reikalo, visos laumės, klampsmėliai žino, ką daro. Taiklios metaforos kuria intriguojančius vaizdinių klodus – žengi tarsi į pelkę eidamas tvirta kūlgrinda, už kurios slypi paslaptis. Nuo Kalvarijų gatvės, stoties rajono ir eilėraščių mistikos gelbsti grakšti ironija, kuri praskaidrina Vilniaus pajautas ir netikėtas sąsajas su praeitimi.“ – Linas Daugėla