Mėlynų naktų vieškeliai

Dažnai nesuprantame, kodėl pokario išeivių kalba išlaikiusi tokią ryškią tarmę. Tarp kitakalbių lietuviai tarsi užkonservuoja viską, ką išsivežė iš tėvų namų, nes nebelieka natūralios žodinės komunikacijos kismo aplinkos ir aplinkybių. Panašiai nutinka ir poezijai. Kai ji kuriama svetur – arba semia iš vaikystės šulinio, arba išeina į kitą, nepažįstamą pasaulį. Rūta stengiasi aprėpti abi galimybes. Vienuose jos eilėraščiuose gyvas praeities klodas, atpažįstamas iš neoromantine tradicija grįstų vaizdinių, o kituose autorė mėgina suprasti svetimos šalies ir kultūros ženklus. Rūtos eilėraščio Leoniukas sako: „Ak, tos tavo poezijos, (...). Mano buvo kitokios.“ Taip ir sukasi ratas, nes poetė šiuos žodžius galėtų tarti jaunajai kartai, o šioji – nesuprasti Rūtos. Bet galiausiai liudijimai lyrikoje sustingsta kaip inkliuzai gintare. Kada nors kažkas iš jų visų restauruos mūsų pasaulėžiūrą, tikėjimą, kalbos klausą, migracijos žemėlapius, daiktinius artefaktus, ilgesius, inercijas, laikų pervartas.

Kita informacija

Redaktorė: Palmira Mikėnaitė
Korektorė: Rasa Milerytė
Maketuotojas: Rokas Gelažius