Naujausios Erikos Drungytės knygos poetikos esmę (ypač pirmojo ir antrojo skyriaus) būtų galima trumpai apibūdinti semantine triada: Donelaitis – Antika – Dzūkija! Ir toji dermė poetei meistriškai valdant kalbą įgauna išskirtinį pavidalą, kur sąmonės srautas, tas La primavera gaivalas, sudera su sunkiasvoriu hegzametru, kur erudicija ir bet koks apmąstymas įgauna žaismės ir ironijos sparnus, ir dėl poetinio polėkio, netikėtų žiūros rakursų, šių kaitos išgaruoja bet koks noras vertinti.

Telieka troškimas būti, susilieti, susigerti su gamtiška aplinka, visomis galimomis jos stichijomis ir apraiškomis. Tokiu būdu net poetės mėgstamas jaustukas „Va!“ nuskamba kaip dzenbudistinis „Katz!“ Dar anksčiau Erika yra rašiusi: „mano kalba yra mano gamta“ (knyga „Ramybės“, 2003), „kalba pilna gamtos“ (knyga „Patria“, 2015). Šioje knygoje tai patvirtinama visais įmanomais nuošimčiais. Gyvastis – tiek motyvų, asociacijų, tiek pačios kalbos prasme –net kunkuliuoja. Kalba it vėjas – gaivina... Tad ir bukolikos čia – ne tik savitos, šiuolaikiškos, erdvios – jos gaivios. Neabejoju, kad po šią knygą keliaujančiam skaitytojui aiškiai padidės deguonies tūris.

(Dainius Gintalas)